Neretai, žmonės, norintys studijuoti mediciną, turi polinkį, norą ir tikslą padėti žmonėms.
Ir kaip žinia, vienas iš diplomų teikimų aspektų tampa taip vadinama Hipokrato priesaika
– būsimo gydytojo ar medicinos darbuotojo etikos principų rinkinys, įpareigojantis dirbti
žmogaus sveikatos labui, jam nepakenkti ir net ir verčiant, niekada nenukreipti gautų
žinių prieš žmogiškumą ir žmogaus gerovę. Kita vertus, panašus terminas hipokritas
apibūdina žmogų, kuris “apsimeta esąs doras, sąžiningas ar turintis tam tikras vertybes,
tačiau iš tikrųjų elgiasi priešingai. Tai asmuo, kuris sakosi tikįs tam tikrais principais ar
moralinėmis normomis, bet jų nesilaiko”, t.y. yra veidmainis.
Kodėl šie du dalykai, nors skambantys panašiai, yra vienas kito priešingybė, tačiau turi
didžiulę reikšmę mūsų sveikatai? O tiksliau, kodėl medicinos pradžia, prasidėjusi
vertybėmis grįstais principais, vakaruose atsidūrė ten, kur šie principai negalioja?
Hipokratas, garsiausias Antikinės Graikijos gydytojas, savo veiklą grindė vertybiniais
principais harmonijoje su gamta. Vienas garsiausių jo pasakymų “Tegu maistas būna
tavo vaistas, o vaistas – tavo maistas” parodo, kad didžiausią įtaką mūsų sveikatai turi
maistas kurį valgome, o susirgus, vietoj vaistų taip pat turėtumėme sau padėti tam
tikrais maisto produktais. Jis taip pat teigė, kad dauguma ligų prasideda žarnyne, ir kad
ligos neatsiranda iš niekur – jos susideda iš mažų kasdienių nuodėmių prieš gamtą.
Tačiau paklausus daugumos medicinos darbuotojų kaip galima pagerinti sveikatą su
mityba ar kaip atsirado viena ar kita liga, gausime gan grubų atsakymą, kad taip tiesiog
būna (be jokio paaiškinimo ar atsakymo kodėl), ir kad nelabai čia ką ir padarysi su
mityba, ar papildais, bei priekaištus, kad abejojame jų kompetencija. Jų nuomone, po
diagnozės (dažnai ir netikslios) padėti gali tik vaistai, profilaktinės invazinės procedūros
ar operacijos. Kitaip sakant, visi Hipokrato paminėti principai, leidę žmonijai per amžių
amžius egzistuoti harmonijoje su gamta yra nustumiami į šoną, ir sveikatos sprendimai
priimami izoliacijoje nuo kitų kūno ar žmogaus veikimo principų.
Tačiau jeigu gamta kiekvienam iš mūsų davė vidinį gydytoją, ir mūsų sveikatos
pagrindas yra tai, ką mes valgome, kaip mes judame bei kaip mes gyvename,
atiduodadami savo savijautą ir sveikatą vien į rankas žmonių, nesuvokiančių ir
nesivadovaujančių baziniais žmogaus viekimo principais, mes tampame, Hipokrato
žodžiais, tiesiog kvailiais.
Tad gal būtų laikas pagaliau prisiimti atsakomybę už save ir savo sveikatą, prisiminti,
kad esame gyvos būtybės, kurių sveikata, ateitis ir gyvenimo gerovė priklauso nuo

simbiozės su aplinka, bei vėl pradėti vadovautis